tįsterti

tį́sterti, -ia (-na), -ėjo KŽ 1. žr. tįsterėti 3: Jaunas, nebijok, do tį́sters, ne senas Trgn. Tį́sterėję jau vaikai, ne vargas jau Drsk. Bro, kai tį́sterė[jo] mergiotė! Klt. 2. intr. Nč suduoti, trinktelėti: Aš tau kad tįstersiu botagu o per kiškas! Db.